Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbotyros kryptys
Kaip jau ne kartą minėjome, kalbos mokslinių tyrimų laukas yra be galo platus ir įvairiakryptis.Kalbos reiškinių istorinę raidą tyrinėja diachroninė kalbotyra (gr. chronos „laikas“), dar kitaip vadinama istorine; ta kalbotyros kryptis, kuri siekia pateikti kurio nors laikotarpio statinį kalbos aprašą, nesvarbu, kokia šių reiškinių kilmė ir raida, vadinama sinchronine kalbotyra.
Giminiškų kalbų sąsajas, jų kilmę bei istoriją nagrinėja diachroninės kalbotyros atšaka – lyginamoji kalbotyra, kitaip – komparatyvistika (lot. comparativus „sulygintas“), o gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kaip sinchroninės kalbotyros atšaka, gretindama giminiškų ar negiminiškų kalbų faktus, ieško jų skirtumų.
Struktūrinei kalbotyrai rūpi ištirti kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius, o aprašomajai, kitaip – deskriptyvinei (lot. describere „aprašyti“) kalbotyrai, detaliai aprašyti ir inventorizuoti kurios nors kalbos faktus.
Pagal tyrimo objektą struktūrinė kalbotyra skirstoma į šakas ir atšakas. Trumpai aptarsime pačias pagrindines, jums iš mokyklų programos jau žinomas kalbotyros šakas, kurios paprastai kelia tikslą ištirti ir aprašyti kalbą, kaip tam tikrą sistemą, ar kodą.
Taigi kalbos garsų sistemą skirtingais aspektais tiria fonetika, fonologija, akcentologija (kitaip – kirčiavimas), gramatinę kalbos sandarą – morfologija ir sintaksė, o žodžių darybos modelius – žodžių daryba. Kalbos žodyną, atskirus jo segmentus ir jo istorinės raidos dėsnius siekia ištirti ir aprašyti keletas atšakų: leksikologija, terminologija, onomastika, toponimika, čia svarbu paminėti žodynų sudarymo principus tiriančią leksikografiją. Senas tradicijas turinti dialektologija tiria ir aprašo tarmes. Skirtingas kalbos atmainas, kaip atskirus kalbos stilius, ir jų vartojamas kalbos priemones, šių priemonių emocines ir ekspresines ypatybes tyrinėja stilistika.
Kitokio kalbos aprašo galimybes suteikia ir jums gal dar nelabai girdėti mokslai. Naujų kalbos tyrimų perspektyvų atveria sociolingvistika, tirianti kalbos ir visuomenės reiškinių santykius. Jos siūlomi metodai leidžia aprašyti, kaip kalba susijusi su tokiais socialiniais veiksniais kaip socialinė klasė, išsilavinimas, profesija, amžius, lytis, etninė kilmė ir pan. Jai rūpi ištirti socialines ir regionines kalbos atmainas, kalbinio kodų vartojimą ir kaitą skirtingose kalbinės bendruomenėse, daugiakalbystės ypatumus, kalbėtojų nuostatas bei jų kaitą ir pan.
Teksto lingvistika savo objektu laiko tekstą – aukštesnės nei sakinys kalbos vartojimo pakopos vienetą, kuris paprastai apima daugiau nei sakinį, nors gali būti sudarytas ir tik iš vieno sakinio. Ši kalbotyros šaka siekia nustatyti kriterijus, kurie leistų apibrėžti tekstą ir pateikti skirtingas tekstų tipologijas. Dar vienas teksto lingvistikos uždavinys – aprašyti teksto struktūrinius vienetus ir ištirti tas kalbos priemones, kurių pagrindinė funkcija yra tekstinė, t. y. kurių paskirtis – susieti atskirus teksto elementus į vientisą, rišlų tekstą.
Diskurso analizė, kiek vėliau nei teksto lingvistika susiformavusi gimininga kalbotyros šaka, tiria kalbos vartojimo dėsningumus skirtinguose socialiniuose kontekstuose. Šie tyrimai leidžia aprašyti, kaip varijuoja skirtingų diskurso bendruomenių kalba, jų socialiniams poreikiams kuriamų skirtingų diskurso žanrų kalbinės (gramatinės, fonologinės, leksinės, stilistinės) ypatybės. Dar viena palyginti nauja kalbotyros kryptis – lingvistinė pragmatika (gr. pragma „veiksmas“) – siekia aprašyti kalbos ir jos vartojimo situacijos, kitaip – konteksto, santykį, ištirti, kaip per kalbą kuriami ir palaikomi kalbos vartotojų santykiai, kaip kalba konstruojama socialinė tikrovė. Toks pragmatinis požiūris į kalbą ir jos vartojimą padeda paaiškinti, kaip tam tikrame kontekste kuriamos ir interpretuojamos kontekstinės reikšmės.
Turint omenyje, koks įvairialypis bei daugiaplotmis reiškinys yra kalba (kalbos) ir kalbos vartojimas, akivaizdu, kad čia apžvelgtos kalbotyros šakos neišsemia visų mokslo teikiamų galimybių tirti kalbą.
